Kodėl išmanieji namai vis dar priešinasi Passkeys standartui?

Kasdieniai išmanieji namai vis sparčiau pildosi įvairiais prietaisais – nuo išmaniųjų lempučių iki autonominių siurblių ir vaizdo kamerų. Nors technologijų gigantai mus ragina pamiršti tradicinius slaptažodžius ir pereiti prie itin saugaus „Passkeys“ standarto, mūsų kasdien naudojami IoT įrenginiai šiai revoliucijai aršiai priešinasi. Kodėl moderni, biologiniais duomenimis ir šifravimo raktais paremta autentifikacija strigsta tinkle, kurio saugumas mums turėtų būti pats svarbiausias? Pasirodo, problema slypi giliai pačioje išmaniųjų prietaisų architektūroje ir jų techniniuose apribojimuose.

Kas yra Passkeys technologijos esmė?

Norint suprasti, kodėl išmanieji namai taip sunkiai prisitaiko prie naujovių, verta pažvelgti į pačią technologiją. Skirtingai nuo įprastų slaptažodžių, kuriuos galima nesunkiai nutekinti ar spėti, ši sistema remiasi FIDO2 ir WebAuthn standartais. Prisijungimui naudojama viešųjų ir privačiųjų raktų pora: privatusis raktas saugomas pačiame prietaise, o viešasis siunčiamas į serverį.

Mūsų išmanieji telefonai ir kompiuteriai turi specialius saugumo procesorius, kurie apsaugo šiuos duomenis. Tačiau maži IoT įrenginiai dažniausiai yra kuriami taupant kiekvieną centą ir elektros energijos milivatą, todėl jiems trūksta reikiamos aparatinės įrangos.

Aparatinės įrangos ribotumai: kai išmanieji namai tampa pažeidžiami

Didžioji dalis kasdienių prietaisų – pavyzdžiui, išmanieji jutikliai ar rozetės – naudoja itin paprastus mikrokontrolerius. Šie procesoriai neturi pakankamai skaičiavimo pajėgumų, kad galėtų greitai atlikti sudėtingas asimetrinio šifravimo operacijas, kurių reikalauja modernūs saugumo standartai.

Be specialaus aparatinio saugumo modulio (TPM arba Secure Enclave), bet koks bandymas išsaugoti privatųjį raktą pigiame prietaise daro jį lengvu taikiniu hakeriams.

Polemiška tai, jog pirkdami išmaniuosius įrenginius retai susimąstome apie jų vidinę architektūrą. Gamintojai, siekdami išlaikyti žemą kainą, renkasi pigiausius komponentus, kuriais neįmanoma užtikrinti aukščiausio lygio kibernetinio saugumo.

Sąsajos trūkumas ir biometrijos iššūkiai

Kita didžiulė problema – kaip patvirtinti tapatybę prietaise, kuris neturi nei ekrano, nei pirštų atspaudų skaitytuvo. Klasikinis autorizacijos procesas reikalauja vartotojo veiksmo: „Face ID“, piršto atspaudo arba PIN kodo. Kai jūsų išmanieji namai bando susieti naują temperatūros jutiklį, ši grandinė nutrūksta.

Pagrindinės kliūtys, su kuriomis susiduria IoT prietaisai:

• Vartotojo sąsajos nebuvimas: Dauguma prietaisų neturi galimybės tiesiogiai priimti vartotojo patvirtinimo.
• Atsarginių kopijų trūkumas: Praradus prieigą prie pagrindinio įrenginio, atkurti ryšį su tinkle esančiais prietaisais tampa itin sudėtinga.
• Priklausomybė nuo išorinių programėlių: Autorizacija privalo vykti per tarpinį išmanųjį telefoną, o tai sukelia papildomų saugumo spragų.

Matter standartas – šviesa tunelio gale?

Nors situacija atrodo complikuota, technologijų sektorius nejuda atgal. Naujasis išmaniųjų namų standartas „Matter“ bando išspręsti šią fragmentacijos problemą. Jis numato griežtesnius saugumo reikalavimus ir palaipsniui tiesia kelią tam, kad išmanieji namai ateityje galėtų pilnavertiškai išnaudoti modernią autentifikaciją.

Tačiau perėjimas bus lėtas. Rinkoje vis dar veikia milijonai senesnės kartos prietaisų, kurie niekada negaus reikiamų atnaujinimų. Todėl visapusiškas slaptažodžių atsisakymas buitinėje technikoje dar užtruks ne vienerius metus.

Ar jūsų išmanieji namai jau naudoja naujausius saugumo standartus, ar vis dar pasitikite įprastais slaptažodžiais? Pasidalinkite savo patirtimi ir nuomone komentaruose!